Navigate / search

Istorija

1994 m. pradžioje Lietuvoje įsigaliojo visuomeninių organizacijų įstatymas, pagal kurį iki metų pabaigos organizacijos turėjo reorganizuotis į politines partijas arba ir toliau likti visuomeninėmis organizacijomis. Iki to laiko Lietuvos Lenkų Sąjunga (LLS) buvo visuomeninė-politinė organizacija, kas teikė jai teisę dalyvauti visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Tų pačių metų gegužės mėnesį Lietuvos Seimas priėmė įstatymą, kuriuo remiantis rinkimuose dalyvauti galėjo tik politinės partijos ir politinės organizacijos. Lenkų bendruomenė, neturinti savo partijos, susidūrė su sunkia užduotimi – kaip išlaikyti Sąjungą ir tuo pat metu dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime? Partijos steigimas reikalavo ženklių organizacinių pastangų; tarp kitko į suvažiavimą vasaros viduryje reikėjo sukviesti 400 steigėjų. Nebuvo aišku ir dėl sklandaus partijos įregistravimo Teisingumo Ministerijoje. Šioje situacijoje Vyriausioji LLS Valdyba rugpjūčio 14 d. sušaukė V-ąjį Ypatingąjį LLS Suvažiavimą. Prieš pat suvažiavimą buvo sudaryta lenkų partijos steigimo iniciatyvinė grupė, kurią sudarė 15 asmenų. Grupės koordinatoriumi tapo Valdemar Tomaševski. Suvažiavime buvo priimtas, vėliau pateisinęs lūkesčius, sprendimas pertvarkyti LLS į visuomeninę organizaciją ir palaikyti iniciavimo grupę dėl LLS Rinkimų Akcijos partijos steigimo. Per dvi savaites, aktyviai padedant LLS struktūroms, pavyko surinkti 739 steigėjų parašų, paruošti būsimos partijos programą ir statutą bei surengti rugpjūčio 28 d. vykusį Steigėjų Suvažiavimą. Pagaliau, spalio 23 d., po Lietuvos Teisingumo Ministerijos raginimų pašalinti iš pavadinimo žodį „Sąjunga”, buvo įregistruota Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). 1994 m. steigiamajame suvažiavime, Valdemarui Tomaševskiui ir Friderikui Šturmovičiui atsisakius partijos pirmininko posto, balsavimo būdu akivaizdžiu nugalėtoju tapo Jan Sinkevič. 1997 m. balandį, II-ojo LLRA suvažiavimo metu į pirmininko vietą pretendavo Jan Sinkevič ir Valdemar Tomaševski. Slaptame balsavime pirmasis surinko 56 balsų, antrasis – 44; pirmininku buvo išrinktas Jan Sinkevič. 1999 m. III-ajame LLRA suvažiavime, akivaizdžia balsų persvara (68 prieš 19) partijos pirmininku, pakeičiant Janą Sinkevič, buvo išrinktas Valdemar Tomaševski. IV-ame ir V-ame  LLRA suvažiavimuose Valdemar Tomaševski buvo pakartotinai išrinrenkamas pirmininku. LLRA realizuoja statuto prielaidas dalyvaudama įvairaus lygio rinkimuose – nuo savivaldybių ir parlamentinių iki europarlamentinių rinkimų 2004 m. Pastaruosius 10 m. LLRA valdo gausiai lenkų apgyvendintuose rajonuose: Vilniaus (63 proc. lenkų) ir Šalčininkų (80 proc. lenkų). Savivaldybių rinkimuose šiuose rajonuose LLRA pastoviai surenka 60-70 proc. balsų. Dar keliuose rajonuose LLRA priklauso valdančiajai daugumai ir įtakoja priimamus sprendimus. Viso savo gyvavimo metu, LLRA kovojo ir gynė lenkų tautinės mažumos teises Lietuvoje. Nesyk organizavo prie Lietuvos Seimo vykusias protesto akcijas ginant lenkų švietimą, kalbą ir žemę. Kartu su Lietuvos Lenkų Sąjunga ir Lietuvos lenkų mokyklų draugija „Macierz Szkolna” vykdė parašų rinkimo akciją po lenkų bendruomenei palankiais projektais, įstatymais dėl švietimo ir tautinių mažumų.

LLRA rūpinasi lenkų mokyklomis Vilniaus krašte bei ekonomine regiono plėtra. 20 bendro darbo metų užtikrino Lietuvos lenkų bendruomenei, palyginus su kitomis lenkų bendruomenėmis už gimtojo krašto ribų, stipriausią poziciją pasaulyje. Šiuo metu LLRA priklauso 2204 narių.