Šiuo metu gyvenime labiausiai pasiilgstu stabilumo, kuris man reiškia ir saugumą. Norėčiau gimtajame mieste sutikti buvusius bendraklasius, geriausią draugę, bet čia nieko nebeliko – kone visi emigravo. Svajoju dirbi mokykloje, kurioje kolegos taptų draugais, o mokiniai visada jaustų tvirtą ryšį su mokytojais, bet tai neįmanoma – pedagogai bėga iš švietimo sistemos. Trokštu, kad per artėjančias šv. Velykas šeimos susiburtų maldai, bet žinau, kad to nebus – net artimiausius dabar išskiria nesutarimai, ambicijos, užgauti principai.
 
Dramatiška tai, kad turbūt net nepastebime, kaip stabilumo nebuvimas griauna mūsų šeimas, tikėjimą, bendruomenes. Dabar, jau prasidėjus išankstiniam balsavimui merų rinkimų antrajame ture, net ir kai kurių kandidatų retorika kuria nesaugumo, nestabilumo, nepasitikėjimo iliuziją. Pavyzdžiui, socialiniame tinkle „Facebook“ mano akį patraukė formuluotė, kuri prasideda „Ar nebijote, kad…“, o sakinys užbaigiamas įvairiai, bet esmę galima nusakyti taip „Ar nebijote, kad po rinkimų išliks ta pati vietos valdžia?“. Tokią retoriką pasitelkę kandidatai mano, kad žmonės ir turi bijoti, o jie jau tik nurodys, ko konkrečiai. Gyventojus valdyti bandoma juos įbauginant, manipuliuojant, kalboje įpinant paslėptus arba net atvirus grasinimus.

Mums, įstrigusiems šioje dramatiškoje realybėje (koronaviruso pandemija, karas) toliau dirbtinai kuriama iliuzija, kad gyvenimas toks yra ir turi būti: neva sukrečiantys, drastiški pokyčiai neišvengiami, viskas privalo staiga mainytis, būti neprognozuojama, sensacinga, nenuspėjama. Norima mus įtikinti, kad normalu kas mėnesį keisti darbą, antrą pusę, emigruoti iš šalies į šalį, kai iš tiesų žmogui reikia tik stabilių dalykų: mylinčių artimųjų, palaikančių kolegų, savo namų, tikėjimo, patikimos valdžios. Ypač savivaldoje stabilumas yra vertybė, nes stabili valdžia reiškia patikimą valdžią, užsitarnavusią žmonių palaikymą savo nuosekliu ilgalaikiu darbu.

Už tradicines vertybes pasisakantiems politikams atėjo sunkus metas, bet privalu juos palaikyti, nes antraip mums valdys tie, kurie mano, kad turime bijoti, privalome trokšti tik naujovių ar pigių skandalų ir šitaip nestabilumo tik daugės.
Nesaugų pasaulį bandoma padaryti dar nesaugesniu ir čia galiu pateikti konkrečių pavyzdžių – Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, puoselėjanti tradicines vertybes ir Vilniaus rajone metai iš metų tęsianti pradėtus darbus žmonių labui, vėl atakuojama. Žiniasklaida ir kai kurie politikai tik tuo ir užsiima, kad išgalvoja mums priešus: bijokite koronaviruso, bijokite karo, bijokite kitataučių, bijokite stabilumo. Vietoj bijokite galima sakyti ir nekęskite – tai vienas ir tas pats.

Po baimės ir neapykantos skleidimo eina kitas etapas – ignoravimas, atskyrimas, atribojimas. Šią savaitę vykusioje spaudos konferencijoje „Dėl LRT šališkumo ir neteisėto angažavimosi į rinkimų kampaniją remiant atskiras politines partijas“ dalyviai Česlav Olševski, Renata Sobieska pabrėžė, kad LLRA-KŠS jau bandoma išstumti iš politinio gyvenimo. Č. Olševski priminė, kad iš valstybės biudžeto finansuojamas visuomeninis transliuotojas turi sudaryti galimybes savo nuomonę reikšti įvairių pažiūrų skirtingoms žmonių grupėms, įskaitant politines partijas.

Kodėl LRT nenori skiri eterio LLRA-KŠS, tarsi šios partijos nė nebūtų? Kodėl taip bijoma stabilumo ir pamatines vertybes puoselėjančiųjų politnių jėgų? Čia atsakymus rasime kruvinoje, destruktyvioje istorijoje. Pamenate, kokio masto jėga tapo bolševikai, savo kruvinuose gniaužtuose laikę įbaugintą visą pasaulį? Savo veikloje bolševikai taip pat skelbė pokyčių būtinybę, tik jų pokyčiai reiškė štai ką: trėmimus, masines žudynes, badą, šaltį ir skurdą, kurį pirmieji patyrė Sovietų Sąjungos gyventojai, o nuo 1940-ųjų – lietuviai, latviai, lenkai ir kiti.

Šią iškreiptą pokyčių ar revoliucijos idėją puikiai atvaizduoja vieno iš klasikinių filmų scena, kur Dievas – protingo gyvenimo žinovo pavidalu – palygino tokias pažiūras su velniu, kuris taip pat mėgsta pokyčius ar viską „patobulinti“, o tikrasis rezultatas tėra sumaištis, chaosas, destrukcija ir dar blogesnė padėtis, nei buvo iki šiol.

Man liūdna pripažinti, bet kai kurie politikai, iš pažiūros turėdami atstovauti visiškai priešingas ideologines pažiūras, kartu su tam tikromis žiniasklaidos priemonės bando Vilniaus rajonui atnešti, jų žodžiais tariant „naująjį rajono gelbėtoją“ ir „būtinus ir neišvengiamus pokyčius“. Bet ar tikrai dabartinė padėtis Vilniaus rajone reikalauja „bolševikinių“ pokyčių, kurių taip siekia garsiai viešojoje erdvėje besireiškiantys veikėjai?

Šiuo metu Vilniaus regione mokesčiai už darželį yra 40 procentų mažesni nei, pavyzdžiui, Vilniuje, o mokesčiai už Vilniaus rajono dailės ir muzikos mokyklų lankymą yra vieni mažiausių Lietuvoje. Vilniaus rajono savivaldybės sporto mokyklos lankymas yra visiškai nemokamas.

Vilniaus rajone visiems tėvams, nepaisant jų statuso, kompensuojama 30 proc. vaikų maitinimo ikimokyklinio ugdymo įstaigose išlaidų. Be to, Vilniaus rajono savivaldybė taiko nuolaidas (nuo 50 iki 100 procentų) dėl vaiko išlaikymo, atsižvelgiant į finansinę padėtį šeimoje.

Šiuo metu, kai didžiulė infliacija tapo įprastu reiškiniu, o visi nepaliaujamai kelia kainas, Vilniaus rajono savivaldybė kompensuoja iki 50 proc. šildymo išlaidų Vilniaus rajono gyventojams, taip pat iš dalies padengia išlaidas geriamajam vandeniui. Vilniaus rajono gyventojams taikomas platus sąrašas veiksnių, atleidžiantis juos nuo žemės mokesčio.

Apmaudu, bet kai kurie politikai ir žiniasklaidos priemonės nori, kad bijotume stabilumo. Bijantys žmonės jaučiasi tarsi įvaryti į kampą, todėl bėga, emigruoja, neišsaugo šeimų, nesukuria sėkmingų karjerų. Jie tiek ir temoka – bijoti, iš baimės kurti skandalus ir kąsti kitiems.

Todėl šiandien aš linkiu visiems stabilumo – nusiraminimo tikėjime, mylinčių šeimų, palaikančių draugų, patikimos valdžios, kuri mums dirbo, dirba ir dirbs.

Portalo l24.lt korespondentė, literatūrologė, Talino Europos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Gintarė Pugačiauskaitė