„Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga yra ne tik pati sąžiningiausia partija, bet ir politinė jėga, kuri yra ištikima pamatinėms, amžinoms vertybėms – tradicinės šeimos ir krikščioniškoms“, – sako partijos lyderis, europarlamentaras ir kandidatas į Vilniaus miesto merus artėjančiuose savivaldybių rinkimuose Waldemar Tomaszewski.

–  Esate grynas vilnietis, gimėte Vilniuje, iš čia yra kilę Jūsų protėviai, puikiai žinote miestą, 2015 metais gerų rezultatų pasiekėte Vilniaus miesto mero rinkimuose, kai I ture surinkote 17 proc. balsų. Kodėl dar kartą nusprendėte iškelti savo kandidatūrą į Vilniaus miesto merus?

– Pačioje pradžioje norėčiau pabrėžti, kad mūsų miestas yra nuostabus: tai yra ne tik architektūros perlas, bet ir miestas, pasižymintis unikaliu kraštovaizdžiu, kurio skiriamasis ženklas yra kalvotas reljefas. Tai miestas, kuris vasarą tiesiog skęsta žalumoje.

Turime naudotis teise dalyvauti demokratiniame procese, kuris mūsų šalyje periodiškai vyksta rinkimų forma. Kadangi rusų partijos nutraukė savo veiklą, mes likome vienintelė politinė jėga, kuri gina tautinių mažumų teises. Tai tarsi programuoja mūsų aktyvumą.

Esate teisi, jau turiu dalyvavimo savivaldybių rinkimuose patirtį – 2015 metais siekiau Vilniaus miesto mero posto ir gavau didelį rinkėjų palaikymą. Turint šią patirtį ir siekiant suvienyti visus geros valios žmones, rinkimų štabe buvo vieningai priimtas sprendimas, kad dar kartą pakovočiau už sostinės mero postą.

Vilnius nuo amžių yra daugiatautis ir daugiakultūris miestas. Artėjančiuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos rinkimuose keliame didžiausią kandidatų sąrašą. Jei kitos partijos kelia daugiausia 53 kandidatus, tai LLRA-KŠS – visą šimtuką. Iš viso savo kandidatų sąrašus iškėlėme 11 savivaldybių. Juose rasime įvairių tautybių atstovus – lenkus, rusus, baltarusius, ukrainiečius, lietuvius, totorius. Mūsų kandidatai yra įvairaus amžiaus, skirtingų profesijų, mūsų sąrašuose yra daug jaunimo ir mokytojų.

Tautinių mažumų problema yra tai, kad dalį vaikų iš rusų ir lenkų šeimų tėvai siunčia į kitas mokyklas. Jie daro didelę klaidą. Kasdieniuose rūpesčiuose, užsisukę darbuose, užsidirbdami duonai kasdienei kartais pamirštame tai, kas svarbiausia – faktą, kad vaikas jaučiasi komfortiškai tik savo gimtosios kalbos terpėje. Tai turi įtakos ir jo bendriems mokymosi rezultatams, ir savijautai. Natūralu, kai vaikai mokosi savo gimtąja kalba. Nūdienos pasaulyje tai yra optimalus sprendimas.

– Sunki yra ne tik tautinių mažumų mokyklų padėtis, bet ir tradicinės šeimos institutas.

– Taip, tai yra naujai iškilusi grėsmė ir jei miesto valdžios organuose neturėsime savo atstovų, dabartinius dirbtinius trendus, požiūrį į šeimos institutą bus bandoma prastumti į vaikų darželius, mokyklas. Tiesiog nebus kam sustabdyti šį procesą. Žinoma, žmonės priešinsis, rodys savo nepasitenkinimą, tačiau neturės svertų paveikti sprendimus. Net jei nepatenkintų bus daugiau kaip 90 proc., likusieji keli procentai valdys juos, nes turės šiuos svertus ir tokiu būdu mažuma primes daugumai ne tik savo požiūrį ir pasaulėžiūrą, bet ir genderines programas mūsų vaikams. Panašių bandymų jau būta, laimei, jie nepavyko. Todėl būtina turėti savo atstovus savivaldoje, švietimo skyriuose.

– Esate aktyvios politikos dalyvis, esate žinomas kaip drąsus, principingas ir sąžiningas politikas. Paprasti žmonės dažnai kreipiasi Į Jus, o Jūs padedate pagal savo galimybes. Tačiau padėtis Jūsų paties šeimoje irgi nėra lengviausia, kartu su žmona atlaikėte ne vieną išbandymą. Auginate vyresnėlį sūnų, kuris dėl gimdymo metu ištikto cerebrinio paralyžiaus turi ribotas galimybes judėti. Tai yra tas atvejis, kai gydytojų klaidos kainuoja itin daug – mūsų artimųjų sveikatą. Priežiūra sūnui reikalinga nuolat, neturite jokių laisvadienių. Tai yra labai sunku. Kaip susitvarkote su iššūkiais?

–    Nelengva šiais laikais yra visiems. Daug susitinku su žmonėmis ir žinau, kad dauguma šeimų turi vienų ar kitų problemų – vienos kenčia dėl artimųjų sveikatos problemų, kitos prižiūri senyvo amžiaus žmones. Kiekvienas neša savo kryžių, todėl labai svarbu tokiose situacijose neatsiriboti, negalvoti vien apie save, o padėti kitiems pagal galimybes ir gebėjimus, kuriais mus apdovanojo Viešpats. Svarbiausia yra vienyti žmones, nes tik būdami vieningi galime spręsti mūsų problemas, įskaitant socialines. Todėl turime imti likimą į savo rankas ir, pasitelkdami savivaldybių ir kitų įstaigų mechanizmą, padėti žmonėms, tiems, kurie negali pasirūpinti savimi patys. Talkininkauti ne verslui, o žmonėms.

–  Vienas iš LLRA-KŠS rinkimų kampanijos šūkių yra „Už sąžiningą politiką!“. Kaip Jums reiškia sąžininga politika?

–   Politika didžia dalimi, ką konstatuoju apgailestaudamas, yra purvinas reikalas. Iš kitos gi pusės politika užsiima žmonės. Šiame kontekste LLRA-KŠS yra gera išimtis. Mūsų atstovai niekados nebuvo įsivėlę į skandalus nuo pat partijos įkūrimo pradžios, t.y. nuo 1994 metų. Kalbant gi apie partijos finansavimą, mes principingai niekada neėmėme ir neimame pinigų iš verslo, išsilaikome vien iš narių įmokų ir mūsų rinkėjų užsidirbtų dotacijų. Mūsų šūkiai nėra laikini, sąžininga politika – tai mūsų pagrindas, kuriuo remiamės dirbdami jau daug metų. Sąžininga politika – tai, visų pirma, rūpestis paprastu žmogumi, nepiktnaudžiavimas aukštomis pareigomis, galvojimas apie rinkėją, atsakomybė rinkėjams, bendradarbiavimas su juo, dalijimasis su žmonėmis savo jėgomis ir gebėjimais. Visa tai ir sudaro sąžiningos politikos branduolį.

–     Kas, Jūsų manymu, yra paprastas žmogus?

–    Kai kurie žmonės užima visuomenėje tam tikras pozicijas – valdo verslą, vadovauja įmonėms arba jiems tiesiog gerai sekasi. Kai kurie iš jų netgi remia ir padeda kitiems, garbė jiems už tai. Sąžiningų politikų pareiga yra galvoti apie tuos, kuriems sekasi ne taip gerai. Ir tokių žmonių yra daug, pavyzdžiui, pensininkai arba minimalų atlyginimą gaunantys gyventojai. Pastaruoju metu daug kalbama apie šildymo išlaidų kompensavimą. Pusė šalies gyventojų dar negavo šios paramos, žmonės nervinasi. Kalbu apie žmones, kurie negali pasirūpinti savimi, nežino, kaip teisingai užpildyti prašymus. Privalome rūpintis tokiais žmonėmis ir pritaikyti sistemą pagal jų poreikius. Juk jiems tai padaryti gali būti sunku – ar dėl nepakankamo išsilavinimo, ar dėl valstybinės kalbos nemokėjimo, ar dėl kitokių priežasčių. Todėl žmonėms reikia padėti per savivaldos įstaigas, seniūnijas.

–   Ką Jums reiškia krikščioniškos vertybės?

–   Krikščioniškos vertybės yra visas mūsų gyvenimas – nuo pat pradžios iki pabaigos. Privaloma vaikus mokyti krikščioniškų tikėjimo pagrindų. Ar jie jais pasinaudos, tai jau kitas klausimas, tačiau jie turi žinoti. Mes tai suprantame ir, pavyzdžiui, lenkų mokyklose tikybos pamokas lanko 100 proc. vaikų, kitose – bendrai vidutiniškai apie 30 proc. Neseniai Grigiškių gimnazijoje teko stebėti pravoslavų kalėdinį vaidinimą. Buvau maloniai nustebintas reginiu, jis man paliko neišdildomą įspūdį. Tai yra nuostabu, kad šalia masinio pobūdžio informacijos iš interneto vaikams yra skiepijamos ir kitokios vertybės. Dėkoju už tai tėvams, mokytojams, dvasininkams.

Mūsų rinkimų programoje surašyti konkretūs bendradarbiavimo su parapijomis, parapijiečių iniciatyvų rėmimo pasiūlymai.

–  Koks prioritetas yra svarbiausias dabartiniam Vilniui?

– Mūsų programoje aiškiai išdėstome vilniečių gyvenimo lygio kėlimo klausimus. Omenyje turime visų pirma ženklų investavimą į priemiesčių infrastruktūrą – Panerių, Grigiškių, Naujosios Vilnios, Verkių ir Rasų. Infrastruktūra šiuose rajonuose dažnai yra blogesnė nei rajonuose, o juk tai miestas, XXI amžius. Daugelyje namų nėra nei kanalizacijos, nei vandens įvado. Galų gale, tam ir reikalingi Europos Sąjungos pinigai. Dėmesį skirsime ir miegamiesiems rajonams, kurių gyventojai nuolatos susiduria su parkavimo vietų trūkumu.

Siūlome nemokamą keliavimą viešuoju transportu ir šioje vietoje pabrėžiu, kad tai nėra populistinis šūkis, nes toks sprendimas jau yra įdiegtas Baltijos šalyse, pavyzdžiui, Taline.

Jei Vilniaus rajone mes sugebėjome kompensuoti žmonėms išlaidas šildymui ir šaltam vandeniui, kodėl gi negalime to padaryti ir Vilniaus mieste. Net už vaikų darželius tėvai Vilniaus rajone moka 30 proc. mažiau nei sostinėje, muzikos mokyklų lankymo įkainiai yra simboliniai, o sporto mokyklų – išvis nemokamas.

–  Kas tuomet dabartiniai miesto valdžiai trukdo teikti tokią socialinę paramą?

– Kitokie prioritetai. Vienas iš jų yra lėšų skyrimas kažkokiems grandioziniams projektams. Akivaizdus pavyzdys – stadiono statybos. Toks objektas yra, žinoma, sostinei reikalingas, tačiau svarbu, kad statybos būtų vykdomos skaidriai, be korupcijos. Be to, dabar visos investicijos yra nukreipiamos į miesto centro gražinimą, o pakraščiai? Jie investicijų nenusipelnė? Pagrindinė Vilniaus problema yra valdžios nestabilumas. Į valdžią atėjęs meras galvoja apie vieną, daugiausia dvi kadencijas. Todėl visų pirma pradeda spręsti verslo klausimus. Miestui reikia mero, kuris neturės ryšių su verslu, o jo prioritetas būtų miegamųjų rajonų ir priemiesčių plėtra, rūpinimasis paprastų žmonių poreikiais.

–   Kovo 5 dieną vilniečiai, kaip ir kitų Lietuvos regionų gyventojai, tie, kuriems rūpi, kas valdys jų miestą ateinančius 4 metus, eis prie balsadėžių. Tačiau tikrai bus ir nusivylusių, manančių, kad jų balsas nieko nepakeis. Ką norėtumėte pasakyti tokiems žmonėms?

–   Labai sunku kažką pasiekti ir padaryti žmonėms naudingus darbus, jei esi vienas. Tačiau, veikiant sutelktai, ryžtingai, energingai ir ištvermingai, galima daug padaryti. Turime pagrindą ir dabar svarbu ne tik jį išlaikyti, bet ir sustiprinti. O tai bus įmanoma tik turint mūsų rinkėjų palaikymą, todėl prašome žmonių suprasti, kad savo likimą galime paimti į savo rankas. Negalime laukti, kad kažkas padarys už mus, mes patys turime padaryti. Kiekvienas balsas mums yra galimybė turėti daugiau atstovų miesto valdžios organuose. Turime visus šansus laimėti ne tik Vilniaus rajone, bet ir Vilniuje. Būtina, kad žmonės nenusiviltų valdžia, o patys tą valdžią kurtų. Vienas protingas politikas savo laiku yra pasakęs: „Blogą valdžią renka geri žmonės, kurie neina į rinkimus“.

Kalbėjosi Natalija Trojanova