Lenkiškos mokyklos Lietuvoje turi šimtametes tradicijas. Lenkų švietimas išgyveno klestėjimo periodą, tačiau ne vieną kartą turėjo susidurti su tiesmukais mėginimais jį sunaikinti. Nors laikotarpių būta įvairių, visi jie, daugiau ar mažiau, Lenkų švietimo įstaigoms Lietuvoje buvo nepalankūs.
Po ramesnio atokvėpio, šiuo metu lenkiškos mokyklos Lietuvoje jau kelintą kartą savo gyvavimo istorijoje jaučiasi lyg atsidūrusios kovos lauke. Kovoje už išlikimą. Kovoje už teisę tęsti savo edukacinę misiją. Kovoje už galimybę išsaugoti lenkiškumą Lietuvoje.

Apie sunkią lenkų mokykloms praeitį, apie lenkiško švietimo renesansą, taip pat apie nelengvą dabartį kalbamės su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pirmininku, Europos Parlamento nariu Valdemaru Tomaševskiu. LLRA pirmininkas metų metus aktyviai siekia, kad lenkų švietimas Lietuvoje būtų saugojamas ir plėtojamas. Lenkų švietimas europarlamentarui nepaprastai rūpi ir todėl, kad pats jis yra kilęs iš mokytojų šeimos. Mama Jadviga – polonistė – lenkiškai mokyklai atidavė 52 metus, a.a. tėvas Vladislav – istorikas – 45 metus.

L24: Lenkų švietimas Lietuvoje – fenomenalus reiškinys. Kaip jį apibūdintumėte?
Valdemar Tomaševski: Lenkų švietimas Lietuvoje turi beveik penkių amžių tradiciją. Išgyveno klestėjimo laikotarpį, tačiau taip pat patyrė sunkius draudimo, apribojimų, persekiojimų laikus. Po II pasaulinio karo buvo bandoma dar kartą likviduoti švietimo sistemą lenkų kalba Lietuvoje. Tačiau lenkų švietimas išliko ir dabar yra tvirta šalies švietimo sistemos dalis.

L24: Šie metai buvo ypač gausūs piketų, protesto akcijų, skirtų apginti lenkakalbėms mokykloms. Su kuo susietumėte šias sustiprintas, net sutelktas atakas į lenkų mokyklas Lietuvoje?
Valdemar Tomaševski: Su liūdesiu turiu pareikšti, kad lenkų švietimui Lietuvoje iškilusi grėsmė yra pastovi: visada atsiranda priešininkų ir tų, kurie norėtų, kad šių mokyklų nebūtų – iš etninių paskatų. Faktas, kad stengtis dėl lenkų švietimo privalome nuolat. Deja, kai kuriais aspektais jis buvo apribotas, tačiau, jeigu ne aktyvus lenkų bendruomenės atsakas į apribojimus, lenkų mokyklų padėtis būtų žymiai blogesnė.

Paskutiniu metu Lietuvoje vyko didžiuliai lenkų protestai, mitingai, piketai, buvo įteikiami laiškai, peticijos. Priešintis griaunantiems valdžios veiksmams buvo bandoma tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tiek Europos lygmeniu. Visi šie veiksmai davė rezultatų – šiais metais pavyko išgelbėti šešias lenkiškas mokyklas, nors dar gegužę padėtis susiklostė tragiškai: buvo atmestas LLRA Seimo frakcijos projektas, kurio buvo bandoma 2 metais prailginti vidurinių mokyklų akreditavimo terminą. Tuomet atrodė, kad situacija yra be išeities, tačiau lenkų ryžtas, solidarumas ir vienybė, kaip ir bendradarbiavimas su kitomis tautinėmis mažumomis, nebuvo bevaisis – jau šių metų birželį Švietimo įstatymas buvo pataisytas ir vidurinėms mokykloms suteikti dar du metai akreditacijai gauti.

Kol kas mums pavyko apginti šešias mokyklas: Paluknio vidurinę, Dieveniškių Adomo Mickevičiaus vidurinę, Baltosios Vokės Elizos Ožeškovos vidurinę, Zujūnų vidurinę bei Juodšilių šv. Jono Bosko vidurinę mokyklą Vilniaus rajone. Šios švietimo įstaigos, valdančiųjų sprendimu, nuo rugsėjo 1 dienos neturėjo veikti kaip vidurinės mokyklos.

Taigi pasiryžimas davė apčiuopiamų rezultatų, tačiau mūsų dar laukia nemažai iššūkių. Deja, Vilniuje turime problemų dėl nacionalistinės ir ateistinės koalicijos, dirbančios su meru Remigijumi Šimašiumi priešakyje, veiksmų. Sostinėje bandoma dvi mokyklas pertvarkyti į pagrindines: Vilniaus Simono Konarskio ir Lazdynų vidurinę. Tuo tarpu Vilniaus Joachimo Lelevelio ir Vilniaus Vladislavo Sirokomlės vidurinės mokyklos iki šiol nėra akredituotos. Paskutinis mitingas, kuris subūrė 4000 dalyvių, parodė, kad lenkų pasiryžimas vis didėja ir  yra didelė tikimybė, kad apginsime šias mokyklas. Taip pat yra viltis, kad minėtos dvi mokyklos jau greitai bus akredituotos, o S.Konarskio ir Lazdynų vidurinės mokyklos, nepaisant jų teisių apribojimo, dar turi pusantrų metų siekti gimnazijos statuso. Nežinome, kas bus po pusantrų metų, tačiau nepaprastai svarbu, kad išsaugotume dvasios stiprybę, vienybę ir solidarumą. Galingas LLRA ir kitų tautinių mažumų atstovavimas savivaldybės taryboje taip pat yra svarbus veiksnys šiame kovos už mokyklas procese. Šiuo metu taryboje yra 10 asmenų ir esant svarbiems pokyčiams savivaldybės valdyme bus galima pasinaudoti šia jėga.

L24: Laikai keičiasi, o lenkų mokyklos nepaliaujamai turi budėti apkasuose…
Valdemar Tomaševski: Iš tiesų arši švietimo gynyba mūsų Vilniaus krašte, deja, turi pastovų charakterį. Vis naujos grėsmės verčia mus nuolat kovoti dėl lenkiško švietimo. Ne tik šiuo metu, bet ir praeityje.

Pamename mėginimus apriboti lenkų švietimą padalijimo laikotarpiu. Lenkiškos mokyklos buvo uždarytos, nepaisant to, lenkų kalbos mokymasis tęsėsi – ar paslapčia, ar patys lenkai, ypač pasiturintys, mokė savo atžalas gimtąja kalba.

Vėliau atėjo savotiško atšilimo laikotarpis. Po 1905 metų carinėje Rusijoje lenkiškos mokyklos atgimė iš naujo ir iki Pirmojo pasaulinio karo čia jų buvo gana daug. Tarpukariu švietimas plėtojosi, kol atėjo hitlerinės okupacijos laikotarpis. Lenkiškos mokyklos buvo likviduotos, tačiau net esant sušaudymo grėsmei buvo vedamos pogrindinės mokymo grupės. Antrojo pasaulinio karo metu Vilniaus krašte buvo nužudyta virš 100 lenkų patriotų: mokytojų ir kitų, kurie pogrindyje vedė mokymosi grupes. Jų pavyzdys yra nepaprastai iškalbus – mirtinų grėsmių akivaizdoje žmonės nesiliovė mokyti gimtąja kalba.

1944 metais, po hitlerininkų išvarymo, lenkiškos mokyklos atgimė dar kartą, pavyzdžiui, žymi Vilniaus „Penktoji“ mokykla. Praėjus keletui metų mokyklos trumpam buvo vėl likviduotos. Šį kartą dėl nacionalistų iš Lietuvos komunistų partijos kaltės. Iš esmės jos buvo performuotos į lietuviškąsias mokyklas. Apie šiuos įvykius, beje, žinome iš mano tėvo Vladislavo atsiminimų, anuometinio lenkiškos mokyklos mokinio. Jis pasakojo, kad taip buvo jo gimtajame krašte šalia Vilniaus, Karviuose, kaip ir visame Vilniaus krašte: čia buvo perkelti mokytojai studentai, kurie mokėjo lietuvių kalbą ir buvo pranešta, kad nuo šiol čia bus lietuviškos mokyklos.

Vilniaus lenkai pasinaudojo vienintele anuomet buvusia gynybos galimybe ir parašė skundą, adresuotą valdžiai, esančiai sovietinės imperijos sostinėje, ir net asmeniškai ten nuvyko. Žinoma, jie galėjo iš ten negrįžti, galėjo būti sušaudyti, arba mažų mažiausiai ištremti. Tačiau jiems pavyko – komunistinė Lietuvos švietimo valdžia iš centro gavo papeikimą, kuriame buvo kritikuojama Lietuvoje vykdama nacionalistinė politika. Lenkiškos mokyklos po kelių mėnesių pertraukos atgimė, ir praeito amžiaus 6-ajame dešimtmetyje jų buvo virš 300.

Šioje vietoje norėčiau prisiminti tokias asmenybes, kaip a.a. poną Subočių ir kitus iš Karvių, grupę lenkų iš Eiškiškių, kurie vyko į tolimą kelionę tam, kad apgintų lenkiškas mokyklas. Kai 60-taisiais virš legendinės „Sirokomlės“ mokyklos pakibo uždarymo grėsmė, mokytoja, a.a. Stanislava Zavadzka ir kiti atkakliai protestavo prieš mėginimus likviduoti įstaigą, nebijojo rašyti protestų. Mokykla nebuvo uždaryta. Ši švietimo įstaiga iki šiol išlieka viena iš geriausių lenkiškų mokyklų Lietuvoje.

Kaip matome, net žymiai sunkesniais laikotarpiais – okupacijos metais, esant sušaudymo grėsmei, pokario laikotarpiu, represijų, išvežimų, fizinio susidorojimo akivaizdoje – mūsų protėviai nebijojo ginti lenkiškų mokyklų ir jas apgynė. Todėl šiandien mūsų ir mūsų kartos, visų lenkų šiuo metu gyvenančių Lietuvoje pareiga – nesileisti gąsdinamiems ir apginti mokyklas. Juolab šie laikai nėra taip tragiškai sunkūs, kaip praeityje. Tikrai nėra susidorojimo grėsmės ar vaikų plakimo – kaip po žymaus streiko Didžiosios Lenkijos vaivadijoje, miestelyje Września 1906 metais.

L24: Iš tiesų šiandien nėra taip baisu, kaip kažkada, tačiau lenkiškoms mokykloms vis tiek nelengva…
Valdemar Tomaševski: Naujausiame laikotarpyje jau kelis kartus bandyta pakeisti Švietimo įstatymą, pakeitimai turėjo pabloginti esamą lenkų švietimo padėtį. Toks mėginimas buvo 2003 metais. Anuomet pavyko apginti. Deja, jau 2011 metais valdančiųjų buldozeris veikė kitaip ir nepavyko iki galo apsaugoti teisių. Telieka apgailestauti, kad lenkų švietimas Lietuvoje yra beatodairiškai naikinamas, nors yra konkurencingas ir turi teisę gyvuoti.

Žinoma, mėginama mus įbauginti, tačiau negalime pasiduoti. Norėčiau šioje vietoje priminti šv. Jono Pauliaus II žodžius, nuskambėjusius jo pirmosios apaštalinės kelionės į Lenkiją metu 1979 metais – „Nebijokite“. Šie žodžiai anuomet buvo nesuvokiami, tačiau Lenkijai pavyko iškovoti laisvę – kad ir kokia neįtikima svajone tai galėjo būti Popiežiaus vizito metais. Negalime bijoti, nes ne tik turime apginti švietimą, bet ir neapjuodinti mūsų protėvių atminimo. Protėvių, kurie žymiai blogesnėmis sąlygomis apgynė lenkų švietimą ir paliko mums kaip palikimą.

Norėčiau padėkoti visiems lenkų švietimo idėjininkams, ypač tiems, kurie kūrė jį sunkiu laikotarpiu, pavyzdžiui, 40-50 metais. Daugelio iš jų jau nėra tarp mūsų. Negalime pradanginti prisiminimų apie juos. Gimė mintis įsteigti Vilniaus krašto lenkiško švietimo muziejų, kuris liudytų visą šio švietimo istoriją. Liudytų darbus tų, kurie gynė mūsų mokyklas. Skleistų atmintį apie visus lenkus, kurie kentėjo dėl to, kad norėjo gero lenkiškumui. Apie tuos, kurie atkūrė mūsų švietimą, mokė vaikus 60-90 metais – aktyvių mėginimu rusifikuoti, o po to – lituanizuoti lenkų švietimą laikotarpiu. Mūsų pareiga pagerbti tuos, kurie drąsiai skleidė lenkišką žodį, įtikinėjo tėvus, kad tik lenkiška mokykla gali būti natūralia ir komfortiška aplinka lenkų vaikui, vykdytų kokybišką mokymą, paremtą tautinėmis vertybėmis, patriotine dvasia ir pagarba tikėjimui ir protėvių tradicijoms.

L24: Nepaisant daugelio nelengvų istorinių posūkių, lenkų mokyklos Lietuvoje išliko. Kokią matote jų ateitį, kokia jų perspektyva?
Valdemar Tomaševski: Nors padėtis nėra paprasta, paskutiniu metu apgynėme šešias vidurines mokyklas. Praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio viduryje tik 2 proc. Lietuvos mokinių mokėsi lenkiškoje mokykloje, šiuo metu 3,3 proc. Šį rodiklį lenkų bendruomenė išlaiko pastovų paskutinius 10 metų, nepaisant daugelio nepalankių aplinkybių ir valdžios sprendimų.

Lenkiška mokykla Lietuvoje yra konkurencinga, galinti pasiūlyti aukštą mokymo kokybę, jos absolventai išsiskiria iš kitų aukščiausiu stojimo į aukštąsias mokyklas rodikliu (72 proc.), kai šalies vidurkis siekia 67 proc.

Lenkiška mokykla – tai ne tik aukšta mokymo kokybė, bet ir nepaprastai gili tradicija. Joje 100 proc. vaikų lanko tikybos pamokas ir tiek pat jų pasirenka lenkų kalbos egzaminą, nors šis buvo išbrauktas iš privalomų egzaminų sąrašo. Lenkiškose mokyklose vyksta ypatingi šimtadieniai, Kalėdų minėjimas, kaip ir aibė kitų nepakartojamų renginių. Ištisus metus švietimo įstaigos palaiko artimą ir šiltą bendravimą su tėvais ir seneliais. Lenkiška mokykla – tai ne tik edukacija, bet ir svarbus patriotizmo, kultūros, visuomeninės veiklos centras. Tai savaime yra ypatingas turtas. Neabejotinai, nepaisant mėginimų įbauginti ir išskaidyti, lenkų bendruomenė padarys viską, kas įmanoma, kad ne tik išsaugotų, bet ir sustiprintų švietimą. Kaip krikščionių bendruomenė tikime, kad Aukščiausiasis mus laimina.

L24: Dėkojame už pokalbį.

www.L24.lt

2015-10-26