Rinkimai į Europarlamentą vyko 2009 m. birželio 7 d. Rinkimuose dalyvavo penkiolika partijų, tarp jų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA).

Rezultatai pagal nacionalines partijas - Galutiniai rezultatai

Mandatų pasiskirstymas Lietuvos rinkimuose į Europos Parlamentą bei priklausymas EP frakcijoms.

• EPP : Europos liaudies partijos (krikšcioniu demokratu)
• S&D : Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija
• ALDE : Liberalu ir demokratu aljanso už Europa frakcija
• ECR : Europos konservatoriai ir reformistai
• EFD : Frakcija „Laisvės ir demokratijos Europa“

TAUTINIŲ MAŽUMŲ IR LIETUVIŲ BENDRIJŲ KANDIDATAI Į EUROPOS PARLAMENTĄ SĄRAŠAS NR.8

LIETUVOS  LENKŲ  RINKIMŲ  AKCIJOS

KANDIDATŲ  Į  EUROPOS  PARLAMENTĄ

RINKIMŲ  DEKLARACIJA

Gerbiami rinkėjai !

Mūsų valstybė Lietuva, būdama jau eilę metų Europos Sąjungos nare, turi būti deramai atstovaujama šiame nuolat veikiančiame Europos forume, kuris formuoja visų Europos  Sąjungos valstybių teisinius pagrindus. Lietuvos atstovų balsas jame turi būti ne mažiau svarus ir reikšmingas, negu kitų - kad ir didesnį ekonominį potencialą turinčių - valstybių. Tarp Lietuvos atstovų balsų negali pritrūkti tautinių mažumų atstovų balso. Todėl Lietuvos lenkų rinkimų akcija, pasitelkdama kitų tautinių mažumų atstovus, iškelia savo kandidatus į Europos Parlamentą. Gerai žinodami vietinių gyventojų problemas jie galės siekti, kad Europos Parlamente priimami sprendimai atitiktų mūsų gyventojų lūkesčius ir jų gyvybiškus interesus. Europos Parlamente stengsimės pristatyti poziciją, kurioje suvienyta Europa atsispindėtų kaip “Tėvynių Europa”, kad gyvuotų Europos Sąjungos nuostata dėl kalbų, religijų ir kultūrų įvairovės.

Šiuo metu Europos Sąjunga  yra stipri, dinamiška politinė ir ekonominė sistema su milžiniškomis galimybėmis. Reikia tik išmokti jomis pasinaudoti.

Tačiau iki šiol Lietuvos narystės Europos Sąjungoje galimybės yra išnaudojamos nepakankamai. Privalome sustiprinti mūsų politinį ir ekonominį bendradarbiavimą, kuris padėtų efektyviai išgyventi ekonomikos nuosmukio sąlygomis. Gerbdami mūsų valstybių nacionalinius skirtumus, interesus ir ypatumus, turime išmokti funkcionuoti kaip vieninga sistema.

Yra daug neišspręstų problemų, kurias galima spręsti su Europos Sąjungos pagalba. Tai - visa eilė teisinių bei finansinių problemų.

Pavyzdžiui, 2002-2008 m. Vilniaus rajono savivaldybė savo lėšomis pastatė 2 ligonines, kaimo vietovėse atidarė 2 naujus vaikų darželius, senelių globos namus, 2 neįgaliųjų dienos užimtumo centrus. Reikės skirti daugiau dėmesio, šalinant administracinius suvaržymus, valdant socialinės paskirties institucijas.

Tačiau savivaldybėms dažnai trūksta lėšų visoms numatytoms funkcijoms vykdyti, darbuotojams - kompetencijos ir žinių, o labiau nuo didmiesčių nutolusioms savivaldybėms - ir tinkamų darbuotojų: teisininkų, ekonomistų, projektų vadovų. Tačiau nepaisant visų trūkumų, savivaldybė yra arčiausiai piliečio esanti valstybės valdymo sistemos institucija. Mūsų būstas, mokyklos, transportas, gatvių apšvietimas, socialinė parama, viešosios tvarkos užtikrinimas – visa tai savivaldos institucijų rūpestis.

Remiantis Lietuvos ratifikuota Europos vietos savivaldos chartija, vietos savivaldybės turi būti kuo labiau savarankiškos tiek finansine, tiek administracine prasme. Pagrindinę atsakomybę už viešuosius reikalus turi pirmiausia prisiimti tos valdžios institucijos, kurios yra arčiausiai piliečių. Rajonų ir valsčių lygmens valdžios kompetencijų suskirstymas turi remtis natūraliomis, rajono ir valsčiaus valdžiai būdingomis funkcijomis.

Vietos bendruomenės privalo turėti teisę nacionalinės ekonominės politikos rėmuose turėti savo finansinius išteklius, kuriais jos galėtų laisvai disponuoti, vykdydamos savo įgaliojimus. Vietos bendruomenių finansinių išteklių dydis turi būti pritaikytas prie Konstitucijos arba šalies teisės aktų jiems skirtų įgaliojimų.

Stipri ir efektyvi savivalda - tai stipri ir efektyvi valstybė. Savivaldybės lygmenyje geriausiai gali būti išgirstas kiekvieno piliečio balsas. Čia geriausiai galima įvertinti jo problemas ir suteikti efektyviausią pagalbą. Tačiau šiuolaikinė savivalda neįmanoma be pilietinės visuomenės institucijų plėtros, be nevyriausybinių organizacijų tinklo stiprinimo bei bendruomenių gyvenimo raidos. Susidaro įspūdis, jog Lietuvoje ši tiesa yra pamiršta.

Visose Europos valstybėse privati nuosavybė yra šventa ir neliečiama. Tačiau Lietuvoje per 20 nepriklausomybės metų žemė dar nėra grąžinta teisėtiems savininkams ir niekas negali pasakyti, kada tai įvyks. Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo prieš du su puse metų duotas viešas pažadas grąžinti visiems žemę iki metų pabaigos nuėjo niekais. O dabartinis Premjeras Andrius Kubilius net neprognozuoja, kiek dar metų ar dešimtmečių šis procesas tęsis. Būdami Briuselyje ir Strasbūre galėsime reikalauti, kad Lietuvoje, kur pasirašytos ir ratifikuotos atitinkamos Europos Konvencijos, būtų jų paisoma.

Stengsimės teikti teisinę paramą, Vilniaus ir Vilniaus krašto gyventojams atgaunat tėvų žemę, taip pat - padėti buvusiems savininkams teikiant skundus Strasbūro Žmogaus teisių teismui.

Lietuvos žemės ūkis yra svarbus ekonominiu, socialiniu, etnokultūriniu bei gamtosaugos požiūriu. Žemės ūkyje ir maisto pramonėje sukuriama žymi Lietuvos bendrosios pridėtinės vertės dalis. Tai - vienas svarbiausių produkciją eksportui gaminančių sektorių. Siekiant ir toliau vystyti žemės ūkį bei gerinti kaimo žmonių gerovę, būtina su Europos Sąjungos struktūrinių fondų pagalba:

- skatinti kaimo bendruomenių veiklą, didinant žemdirbių savivaldos ir kaimo nevyriausybinių organizacijų vaidmenį;

- skatinti ir visokeriopai remti kooperacijos plėtrą kaime, sudaryti palankias teisines ir ekonomines prielaidas jai plėtoti, plėtoti ekologinį ūkininkavimą;

- daugiau dėmesio skirti Europos Sąjungos ir nacionalinės paramos įsisavinimo mechanizmui tobulinti;

- sudaryti palankias teisines ir finansines prielaidas alternatyviems verslams skatinti bei remti jų kūrimą, skatinti kaimo turizmą;

- remti smulkius šeimos ūkius, skatinant juos efektyviai panaudoti turimą žemę;

- numatyti priemones žemės konsolidacijai, kurios užtikrintų racionalų žemės naudojimą kaimo gyvenamosiose vietovėse, kompleksiškai sprendžiant valstybės, visuomenės ir atskirų piliečių poreikius;

- galutiniai užbaigti žemės grąžinimą teisėtiems savininkams.

Nepaisant globalaus ekonomikos nuosmukio pobūdžio, būtina palaikyti ekonominį aktyvumą bei užtikrinti socialinę apsaugą labiausiai krizės paveiktiems piliečiams, didinti vartojimo ir investicinį aktyvumą, kurti naujas darbo vietas, remti investicijas į atsinaujinančius energijos šaltinius, pagreitinti investicijas, kofinansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų.

Sieksime, kad Europos Parlamentas palaikytų nuostatą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo iki jos eksploatacijos termino pabaigos. Per Europos Parlamentą sieksime glaudesnių (ypač ekonominių) ryšių su Europos Sąjungos valstybėmis bei šalimis į rytus nuo jos.

Vilniaus krašto bei kitų Lietuvos regionų jaunimui sieksime teikti informaciją bei paramą ieškant galimybių tęsti mokslus ES šalių aukštosiose mokyklose, perduodant aktualią informaciją apie galimybes rasti darbą šiose šalyse.

Migracija tapo svarbi socialinė ir politinė Lietuvos problema. Per pastaruosius 10 metų iš šalies išvyko beveik pusė milijono gyventojų. Nors Lietuvoje labai intensyviai diskutuojama apie emigraciją (kiek mažiau apie imigraciją), iki šiol neturime vieningos migracijos strategijos bei nuoseklios migracijos politikos, kuri atitiktų mūsų valstybės vystymosi strategiją bei tikslus.

Migracijos strategijoje turi būti įtvirtintos pamatinės humanistinės idėjos bei valstybės filosofija, tautinės tradicijos, civilizaciniai pasirinkimai bei strateginės valstybės vystymosi kryptys. Joje turi būti atsižvelgta į pagrindinius tarptautinius dokumentus, skirtus migracijai ir laisvam gyventojų judėjimui. Europos Sąjungos priimamos migracijos strategijos ir migracijos politikos nuostatos turi būti kuo plačiau konsultuojamos su visuomene ir turi sulaukti jos paramos.

Kultūra dažnai yra vertinama kaip pilietinės visuomenės ugdymo instrumentas. Kultūros plėtra, sklaida ir tęstinumas, laisva visuomenės kultūros raiška ir dalyvavimas kultūrinėje veikloje, kultūros vertybių apsauga formuoja ir padeda atskleisti visuomenės grupių, tautinių bendrijų dvasines vertybes, padeda plėtoti ir ugdyti demokratinę, laisvą ir atvirą visuomenę.

Tačiau globalizmo epochoje vakarietiškos kultūros bei pseudokultūros invazija sudaro grėsmę mūsų nacionalinei kultūrai, įvairių tautų ir regionų savitos kultūros pasireiškimams.

Reikia įtakoti šalies kultūros politikos procesus, skatinant struktūrinius pokyčius bei tarptautinę integraciją kultūros srityje.

Ypatingą dėmesį reikia skirti Lietuvos kultūros integravimuisi į pasaulį, įvairių etninių kultūrų apsaugojimui, kultūros infrastruktūrų stiprinimui, regioninės kultūros skatinimui, etninės kultūros nematerialaus ir materialaus paveldo apsaugai ir jo funkciniam panaudojimui.

Būtina sudaryti sąlygas atsirasti galimybėms remti nekomercinį profesionalųjį meną, jo plėtrą ir sklaidą, sudaryti visuomenei galimybes pažinti geriausius Lietuvos ir užsienio kolektyvus bei atlikėjus, skatinančius kūrybiškumą ir meno įvairovę.

Norint suteikti kokybiškas kultūrines paslaugas bei plėtoti profesionalaus meno sklaidą miestų, miestelių ir kaimų kultūros įstaigose, būtina valstybės parama pastatams renovuoti bei materialinei bazei atnaujinti.

Turi būti užtikrintas etninės kultūros gyvosios tradicijos tęstinumas. Yra būtinybė globoti gyvąją tradiciją, imtis visų priemonių išsaugant tradicinės kultūros židinius. Svarbu, kad valstybė remtų tokias programas, projektus, kuriais siekiama perteikti vaikams ir jaunimui tradicinių amatų, liaudiško muzikavimo, dainų ir šokių tradicijas, skatinti burtis į folklorinius kolektyvus.

Būtina sukurti etninės kultūros plėtros sistemą, siekti, kad nacionalinės kultūros paveldas būtų prieinamas globalioje viešoje erdvėje, puoselėti regioninį savitumą ir jo išsaugojimą.

Ne tik Lietuvoje, bet ir visose Europos šalyse, krikščionių bažnyčia ir krikščioniškas tikėjimas buvo tas pamatas, ant kurio buvo pastatyta visa europietiška kultūra ir civilizacija. Negalima ignoruoti šimtamečių mūsų kultūros tradicijų bei mūsų protėvių tikėjimo. Turime pakankamai pavyzdžių, kad nutolimas nuo tikėjimo ir nuo krikščioniškos moralės atnešė neatitaisomas netektis.

Šiandien kaip niekada reikalingas tamprus valstybės ir bažnyčios bendradarbiavimas sprendžiant materialinio ir dvasinio pobūdžio klausimus, skatinant gyventojų tarpusavio pagalbą bei didinant socialinės paramos veiksmingumą. Europa turi sugrįžti prie Dievo, prie gilaus tikėjimo ir nedviveidiškos moralės. O valstybės turi remti bažnyčią ir sudaryti jai sąlygas skleisti tikėjimą ir moralę.

Europos Parlamente vyksiančiose ideologinėse diskusijose ginsime krikščioniškąsias vertybes, palaikysime dėl “gyvybės civilizacijos” bei moralės kovojančių politinių partijų veiksmus.

Daug dėmesio būtina skirti aplinkos apsaugai, nes gamtos aplinka integruoja savyje visą mūsų ekonominį bei socialinį aktyvumą ir atspindi jo būseną. Mūsų aplinkos apsaugos politika grindžiama krikščioniškomis vertybėmis ir etinėmis nuostatomis. Gamta, kaip Dievo kūrinys, yra vertybė pati savyje ir turi būti saugoma ne tik dėl mūsų materialinės naudos, bet ir kaip mūsų moralinis įsipareigojimas ateities kartoms ir Kūrėjui.

Aplinkos apsaugos politikos tikslas - remiantis pagarba gamtai ir žmogaus teisėms bei atsižvelgiant į dabar gyvenančių ir būsimų kartų poreikius formuoti darnaus vystymosi principą atitinkančią kokybišką aplinką šalyje ir pasaulyje.

Europos Sąjungos pagrindiniai ekologinės politikos principai turi atspindėti  tiek mūsų šalies, tiek visos bendrijos interesus. Tai:

- darnaus vystymosi principas;

- vienodo priėjimo prie gamtos išteklių principas;

- įžvalgumo principas;

- ekologinės politikos įvisuomeninimo principas.

Saugadami gamtos išteklius privalome išsaugoti šalies biologinę įvairovę visais lygiais – genetikos, rūšių bei ekosistemų. Būdama ES narė, Lietuva turi užtikrinti savo įsipareigojimų vykdymą, dalyvaudama kuriant Europos ekologinės sistemos NATURA 2000 bei įgyvendinant atitinkamas ES direktyvas. Tačiau tarp biologinės įvairovės palaikymo būtinybės ir šalies ūkio plėtros poreikių turi būti užtikrinta išmintinga pusiausvyra.

Europos Parlamente bendradarbiausime su politinėmis partijomis (ypač su Europos regioninėmis partijomis) siekdami pakelti Lietuvos lenkų, rusų ir kitų tautinių mažumų teisių  apsaugos standartus iki Europos lygio, nuosekliai įgyvendinti nuostatą dėl lenkų kalbos, kaip vietinės kalbos, vartojimo greta valstybinės lietuvių kalbos viešajame gyvenime Vilniaus krašte (analogiškas postulatas galioja rusų tautinei mažumai jos gausiai gyvenamose vietose).

Stipri Lietuva, harmoninga visuomenės raida – tai atsakas į laisvės dovaną, kuria mes džiaugiamės šiuo metu. Tą laisvę privalome užpildyti moraliniu turiniu, kad Lietuva neprarastų savo istorinio, dvasinio, kultūrinio tęstinumo, kad žmonės neprarastų sveiko suvokimo kas yra gėris, grožis, padorumas ir kitos nuo amžių pripažįstamos vertybės. Tai bus garantija, kad netapsime provincialiu Europos pakraščiu, kad būsime pilnavertis tautų bendrijos subjektas, o ne manipuliacijų objektas, kaip pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko.