Mitingas skirtas švietimui gimtąja kalba apginti, kuris įvyko kovo 17 d. sostinėje, parodė, kad Lietuva jau seniai nėra išreiškusi savo protesto, dvelkiančio tokiu vieningumu. Kudirkos aikštėje susirinko įvairių tautybių žmonės, ne tik tradicinių tautinių mažumų atstovai.

Šiandienos laikraščio "Литовский Курьер" (Lietuvos Kurjeris) svečias – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas, Europos Parlamento narys Valdemar Tomaševski – kalba apie naują savo partijos kokybę, ir ne tik teorinę, bet ir praktinę.

- Ilgą laiką raginome visus geros valios žmones susivienyti prieš tuos valdžios veiksmus, kurie nukreipti prieš mūsų šalies piliečius. Mitingas parodė, kad tai ne tik raginimai, bet ir realūs mūsų veiksmai.

LLRA pirimininkas mano, kad mitinge dalyvavo daug daugiau žmonių, negu teigia oficialūs šaltiniai. „Tai matosi video įraše portale YouTube. Ne mažiau kaip 7000 žmonių, o ne, kaip teigia oficialūs duomenys, 5000“ – pabrėžė V. Tomaševski.

- Mitingai, eitynės, piketai – Lietuvą tiesiog apgaubė nepasitenkinimo banga. Kas tai yra – valdžios krizės pradžia?

- Tai, kas vyksta, gali būti vadinama ir valdžios krize, bet tada reikia konkrečiai nurodyti, kurios valdžios. Kalbėti apskritai apie visą valdžią, būtų klaidinga ir paviršutiniška, nes valdžioje yra ir tie žmonės, kurie labai tinkamai atlieka savo pareigas. Pavyzdžiui, Vilniaus rajono savivaldybėje. Jie galėjo skirti net 6 mln. litų dotaciją šildymo išlaidų daliai padengti ir milijono litų dotaciją šalto vandens kainos daliai padengti. Šio sunkaus šildymo sezono metu žmonės moka 30-40% mažiau nei rodo sąskaitos už šildymą, lygiai kaip ir už vandenį. Todėl ten, kur yra noras padėti žmonėms, yra taip pat ir konkretūs rezultatai.

Taigi, negalima kalbėti apie valdžią bendrai – viskas priklauso nuo žmonių valdžioje, kokie jie yra – padorūs, ar ne, galvoja apie paprastą žmogų, ar labiau apie nuosavas problemas. Blogiausia, kai rūpinasi vien savo asmeniniais interesais. Pavyzdžiui, neseniai atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvoje tik dvi partijos nebuvo įsimaišiusios į korupcijos skandalus – tai mūsų partija ir Valstiečių partija. Nes iš tikrųjų, mes nesakome, kad reikia kovoti prieš korupcija, bet pradėjome šią kovą nuo savęs. Esame vienintelė parlamentinė partija, kuri nepriiminėjo pinigų iš verslo struktūrų, tuomet, kai kitos partijos priėmė milijonus.

- LLRA – vienintelė politinė jėga, kuri gina tautinių mažumų interesus. Ką manote apie tai, kad apie tautinių mažumų problemas taip pat pradėjo kalbėti ir kitos lietuviškos partijos. Ar tai priešrinkiminis reklaminis triukas?

- Mes irgi esame lietuviška partija – tik nuo regioninės, kuria buvome veiklos pradžioje, šiandien peraugome į respublikinę. Mes ne tik giname tautinių mažumų interesus – tai yra viena iš mūsų veiklos stipriųjų pusių, bet mes turime taip pat gerą ekonominę programą, daug darbo skiriame žemės ūkiui. Mūsų komandoje dirba sąžiningi ir kompetentingi žmonės, jei jų bus daugiau Seime, tai daugiau problemų gali būti išspręsta.

Kalbant apie tautinių mažumų interesų ginimą, tai čia daug problemų galima išspręsti labai lengvai – tiesiog Europos standartus, pritaikyti čia, Lietuvoje. Kitas dalykas yra tai, kad ne visi nori tai daryti, o kai kurie, kaip jūs teisingai pastebėjote, dabar, prieš rinkimus taip pat akcentuos šią temą. Manau, tai netgi į naudą – tegul akcentuoja. Problemos viešumas – svarbus momentas. Ir net jeigu nėra aišku, kokie yra šios veiklos tikslai, – gauti daugiau rinkėjų balsų ar noras padėti mums – svarbiausi yra rezultatai.

- Beje, atsiranda nemažai politinių oponentų išpuolių prieš Jūsų sąjungą su rusų mažuma, kad ji neva yra nelogiška, ir nors jūs turite bendrų tikslų, bet skirtingas priemones juos pasiekti?
- Pirmiausia, mūsų partija vienija geros valios žmones, todėl netinkamas būtų skirstymas pagal tautybę. Antra, Lietuvos lenkų rinkimų akcija yra ne tik lenkiška partija, net pagal savo įstatus. Turime daugiatautę sudėtį: per pastaruosius savivaldos rinkimus partijos sąrašuose 10% kandidatų buvo lietuvių tautybės, o tokiuose miestuose kaip Molėtai, Druskininkai, jų skaičius siekė net 50%. Štai kodėl mūsų partija negali būti vadinama tik lenkiška, nors, taip jau istoriškai atsitiko Vilniaus regione, kad lenkai sudaro čia daugumą. O mūsų koalicija su rusų socialinėmis ir politinėmis organizacijomis liudija apie tai, kad vienijamės, iš tiesų, bendrų tikslų pagrindu. Manau, kad laikui bėgant partijos pavadinimas keisis, tokios diskusijos jau vyksta. Tačiau su šiais pasiekimais ir autoritetu, kuriuos partija yra pelniusi visuomenėje, dabar prieš rinkimus pavadinimo keitimas neturi prasmės, turi tam tikrų trūkumų. Tai sudėtingas procesas, ir, žinoma, tokie svarbūs klausimai, kaip pavadinimo pakeitimas per vieną dieną nesprendžiami.

- Jei ne paslaptis, kiek balsų planuojate gauti rudens rinkimuose į Seimą?

- Dėl artėjančių rinkimų Lietuvos žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo pasisakymai, kad vienijame žmones, siekiant gauti daugiau balsų. Norėčiau pasakyti, kad balsai ir valdžia – nėra tikslas, bet priemones jam pasiekti. Mūsų tikslas yra labai paprastas – dirbti žmonių labui, tarnauti žmonėms, padėti visose srityse – tiek ekonominėje, socialinėje, kaip ir nacionalinėje; pagerinti visuomenėje tvyrančią atmosferą, kad žmonės nebūtų priešiškai vienas prieš kitą nusiteikę. Ne viskas, žinoma, priklauso nuo valdžios, bet daug. Nesiekiame valdžios bet kokia kaina. Svarbiausia mums yra ne kiekybė bet kokybė.

Jaučiame rinkėjų paramą, ji didėja. Jei mums pavyks gauti 7-10% balsų, o tai, sprendžiant pagal dabartinius faktus, yra pasiekiama, o pridėjus pergalę keturiose ar penkiose vienmandatėse apygardose, kas taip pat yra realu, tai galėtume gauti apie 13 – 16 vietų. Tačiau daugeliui politikų tai labai nepatinka. Todėl suprantame, kad atsiras ir provokacijų, ir spaudimo, ir kažkokių skandalų ištempimas, net jei jų nėra buvę. Partija dirba sąžiningai, bet mūsų laikais daug dalykų galima falsifikuoti.

- Grįžtant prie švietimo įstatymo, kodėl visi dialogo su valdžia bandymai susidūrė su nesupratimo siena, arba tai buvo tiesiog noro suprasti stoka?

- Ne tiek dialogas yra svarbus, kiek svarbūs yra rezultatai. Mūsų politikai ir toliau priima sprendimus be konsultacijų su suinteresuotomis grupėmis. Vakaruose praktikuojama taip vadinamoji „Trišalė taryba“ – kai profesinės sąjungos, darbdaviai ir Vyriausybė kartu susitaria ir bendrai priima sprendimus. Priimant visus svarbius sprendimus, įskaitant ir tautinių mažumų klausimus, turėtų veikti būtent tokia sistema. Surinkta 60 000 parašų gimtosios kalbos švietimui apginti. Tai reiškė, kad įstatymo pakeitimų negalima buvo priimti. Tai yra būtent tas atvejis, kur reikėjo atsižvelgti į nerašytą veto teisę, kuri parodytų aukštą politinę kultūrą ir subrendusią demokratiją. Vienas Lietuvos švietimo ministro brūkštelėjimas rašikliu galėjo išspręsti šią problemą. Tačiau tai neįvyko.

Dabar reikia nutraukti visą švietimo reformą, nes ji ne tik naikina tradicinį švietimo gimtąja kalba modelį, bet taip pat numato mokyklų kaimo vietovėse likvidavimą dėl vidurinės mokyklos statuso panaikinimo. Nereikia turėti tikslių duomenų, kad suprasti, kaip stipriai mes atsiliekame nuo Europos Sąjungos, pagal atlyginimus, pensijas, sveikatos priežiūros kokybę, infrastruktūros plėtrą. Tačiau, vienintelė sritis, kur mes esame lygiaverčiai su kitais – yra švietimas. Pagal procentą žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, neatsiliekame – ir tai yra didelis pasiekimas. Kam vykdyti reformą, kuri sunaikintų šį švietimą? Pasirodo, kad Lietuvai išsilavinusių žmonių nereikia. Tuo tarpu, aukšto lygio švietimas – šalies prestižas, ir už tai reikia kovoti. Tačiau taip pat sukuria gerą aplinką užsienio investicijoms. O tai jau ekonomika.

Deja, valdančioji dauguma šito nesupranta. Bet supranta šitą paprasti žmonės, kurie atvyksta į panašius mitingus. O tai, kad esame protesto lyderiais, siekdami sulaikyti šią pseudoreformą ir apginti švietimą – gerai liudija apie mūsų veiklą, apie tai, kad mumis pasitiki ne tik mažumos, kurių pasitikėjimo niekada nenuvylėme, bet pasitikėjo mumis taip pat Lietuvos profesinės sąjungos. Viena vertus, tai mus džiugina, bet iš kitos pusės – įpareigoja.

- Prieš mėnesį Rygoje surengtas referendumas dėl rusų kalbos statuso. Jūsų partija pasisako už tai, kad kompaktiško tautinių mažumų apsigyvenimo vietose jų gimtoji kalba taptų antra oficialia kalba. Gal tokį referendumą būtų prasminga surengti Lietuvoje?

- Manau, kad čia ir be referendumo situacija yra gana aiški. Yra tam tikri standartai Europos Sąjungoje, kurios nariai yra Latvija ir Lietuva. Tiesiog reikia gyventi pagal šiuos standartus ir nereikia rengti referendumo. Pagal šiuos standartus, jeigu mažuma sudaro didelį procentą gyventojų, tai tautinės mažumos gimtoji kalba turėtų būti oficiali kalba,. Ir nebūtinai visos valstybės oficialia kalba, o tik kompaktiško tautinių mažumų apsigyvenimo vietose. Visagine, Vilniaus regione, Klaipėdoje galėtų normaliai funkcionuoti dvi ar trys kalbos. Ir užtektų vien pripažinti jas oficialiomis. Kuo greičiau tai įvyks, tuo geriau mūsų valstybei. Tai yra normalu, kad vartojama kalba tų tautinių mažumų atstovų, kurie istoriškai yra vietos gyventojai, ne imigrantai. Dėl to net neturėtų kilti ginčų. Šis atvejis yra pernelyg akivaizdus.

- Ar, Jūsų nuomone, žemės grąžinimo problema Vilniaus krašte pajudėjo iš aklavietės?

- Reikia kalbėti apie tai, kaip ši problema išspręsta, o ne apie tai, kas buvo išspręsta. Taigi, Šalčininkų rajone geriausi sklypai nebuvo padalinti tarp vietinių gyventojų. Panaši situacija įvyko ir Vilniaus rajone. Kai, pavyzdžiui, gerą sklypą priskirdavo neteisėtam žemės savininkui, teisėtiems savininkams mainais siūlydavo pelkę ir krūmynus. Kartais žmonės sutikdavo su tokiomis sąlygomis, bijodami, kad nieko daugiau jiems nebus pasiūlyta. Žemės grąžinimo problema nebus išspręsta iki tol, kol gyventojai neturės tam įtakos. Nuo pradžių šio klausimo sprendimas nebuvo pavestas vietos bendruomenei per jų atstovus savivaldybėse, bet vyriausybės administracijai apskrityse. Koks buvo žemės skirstymo „saviems“ per žemės perkėlimą rezultatas – gerai žinome. Po to, kai visi žemėtvarkininkai savo žemę persikėlė, tada 1999 m. Seime priimtas įstatymo pakeitimas, kuris įteisino žemės teisių perdavimą kitiems žmonėms. To pasėkoje atsirado dar daugiau žemės perkėlimų. Buvo perkama po keliasdešimt sklypų, apgaudinėjama žmones, siūlant teisių į žemę perdavimą ir žadant sumokėti. Žmonės, kurie laukė daug metų žemės grąžinimo, sutiko su spekuliantų sąlygomis. Žemė jau masiškai buvo perkeliama, kai kurie „rekordininkai“ turėjo net po šimtą sklypų. Tiktai 2010 metais, kai buvo panaikintos apskričių administracijos, atsirado viltis, kad kažką galima pataisyti. Tačiau žemės grąžinimo reikalai buvo perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kompetencijai. Visa, kas buvo padaryta, tai mažos teisių dalies perdavimas miestų savivaldybėms 2002 metais, tačiau rajonų savivaldybės neturi jokių teisių iki šių dienų.

Žemės grąžinimas kvepia cinizmu. Ypatingai, kai neseniai Seimas priėmė įstatymą dėl kompensacijos už žemę miestų vietovėse, kuri būtų lygi 10 000 litų už hektarą. Tai tiesiog juokingi pinigai. Be to, dabar nėra šių pinigų, jie atsiras tik tuomet, kai valstybė parduos verslininkams mišką, ir tik tada atsiskaitys su žmonėmis. Kyla klausimas, kodėl negalima iš karto atsiskaityti miško pavidalu. Atrodo, kad kažkas dar iš to turės naudos.

Mitingo prie Vyriausybės metu, be reikalavimų dėl švietimo, buvo priimta peticija dėl žemės grąžinimo. Joje, be kita ko, reikalaujama kompensacijos už žemę Vilniaus miesto vietovėse pagal rinkos kainas, o dabartinės sąlygos vadinamos apiplėšimu vidury dienos.

- Kaip manote, ar Lietuvai pagaliau nušvis šviesa tunelio gale?

- Tikėkimės Dievo pagalbos. Evangelija sako: „Kur du ar trys Mano vardu susirenka, ten ir Aš esu.“ Tai visiškai tinka ir mūsų laikais. Jei liks bent du žmonės, kurie gins savo idėjas, tai reiškia, kad šviesa tunelio gale nušvis. Jei mūsų susirinks 7-10 tūkstančių, kaip susirinko į mitingą, jei gausime 16 vietų Seime, tai turime didžiulę galimybę pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę. Turime siekti to, kad politikoje būtų daugiau padorių žmonių, kad žmonės galėtų apsvarstyti, už ką atiduoti balsą rinkimuose.

Nadežda GRICHAČOVA

"Литовский Курьер" (Lietuvos Kurjeris), N13 (891) 2012 metų kovo 29 d.